Slėnio poilsiavietėje, kur medžiai nusileidžia iki ramaus ežero kranto, žmonės dažnai sako girdintys keistus garsus. Ne vėją, ne gyvūnus – kažką tarp jų. Senieji poilsiautojai tik palinguoja galvomis – troliai…
Vienas jų gyvena arčiau vandens. Jį galima pajusti dar prieš pamatant – ten, kur akmenys atrodo šiek tiek per daug lygūs, o pakrantės dumblas visada minkštas, net sausros metu. Sakoma, kad jis lėtas, bet ne todėl, kad negalėtų judėti greitai, o todėl, kad neskuba. Šitas trolis saugo ežerą. Jei kas nors triukšmauja ar palieka šiukšles, ryte randa savo daiktus perneštus į kitą vietą… arba sušlapusius.
Kitas trolis, atvirkščiai, gyvena paunksmėje, ten, kur takai pradeda klaidinti. Medžiai aplink jo buveinę auga kreivai, tarsi bandytų pasitraukti iš kelio. Šis trolis mėgsta stebėti. Kartais persuka nuorodų rodykles, kartais sukeičia vietomis suolus ar net palieka keistus ženklus iš šakų – lyg bandytų kažką pasakyti, bet ne žmonių kalba.
Tarp jųdviejų tvyro sena tyli sutartis. Vienas saugo ežerą, kitas – žemę. Bet kartais, rūku aptrauktais vakarais, jie susitinka ten, kur vanduo paliečia žolę ir medžius. Tuomet ežero paviršius tampa visiškai lygus, o miškas nutyla.
Dar seniau, kai senajame dvare gyveno šeimininkai, apie trolius žinota daugiau. Žmonės palikdavo dubenėlius su pienu prie miško krašto ir prieplaukoje – ne iš baimės, o iš pagarbos. Už tai jų valdos buvo saugios: nei audros neniokojo pastatų, nei keliautojai pasiklysdavo.
Bet laikai pasikeitė. Dvaro gyventojus pakeitė poilsiautojai. O ir šiaip, šiuolaikiniai žmonės nebetiki.
Tik kartais, kai kas nors iš poilsiavietės svečių netyčia pasielgia taip, kaip senieji dvaro gyventojai – palieka mažą dovaną, sutvarko aplinką, ar tiesiog pabūna tyliai – atsitinka keisti dalykai.
Rytas ateina šviesesnis. Rūkas greičiau išsisklaido. Atrodo, kad ežeras ir krantas trumpam atsikvepia.
Kartais kai kurie žmonės, apsistojantys Slėnyje, pastebi daugiau nei kiti. Ne visi – tik tie, kurie skiria laiko pasivaikščioti, patylėti, įsižiūrėti. Tokie randa keistenybių… raides… ant medžio…, akmenio, liepto…. Ne iš karto suprantamas. Išbarstytas.
Sako, tai ne šiaip ženklai.
Tai vardai. Ne parašyti tiesiai – paslėpti. Išskaidyti po visą Slėnį. Kad juos surastum, reikia pasivaikščioti, prasieiti ežero pakrante… ir galbūt šiek tiek pasiklysti 😊
Tie, kurie surenka visas raides ir sudeda jas teisingai, sužino tikruosius TROLIŲ vardus.
Ir tada… …jei ištarsi juos garsiai ten, kur ežero vanduo glaudžiasi prie kranto , Slėnis trumpam pasikeis.
Gal vėjas nurims.
Gal ežeras taps visiškai lygus.
O nuo kranto ir nuo vandens vienu metu pasigirs tylus atsakas – lyg du skirtingi balsai bandytų pasisveikinti su tavimi.
Sakoma: jei Slėnis tau atsakė, tu čia jau nebe svečias.
Troliai vis dar čia. Stebi. Ir sprendžia, kas vertas būti Slėnio draugu.
